Kasdieniai pasivaikščiojimai, purvas ir sezoninis kailio slinkimas lemia, kaip dažnai šuniui prireikia maudynių. Vieniems gyvūnams pakanka kelių procedūrų per metus, o kitiems dėl kailio savybių jų reikia dažniau. Veterinarijos gydytojai pabrėžia, kad tinkamą dažnumą lemia ne vien kvapas, bet ir šuns veislė, sveikata, gyvenimo būdas bei kailio būklė.
Kas lemia šuns maudymo dažnumą?
Sveikas trumpaplaukis šuo, gyvenantis namuose ir reguliariai šukuojamas, dažniausiai maudomas kas kelis mėnesius. Toks intervalas padeda pašalinti nešvarumus, tačiau nepažeidžia natūralaus odos apsauginio sluoksnio. Dažnesnių procedūrų gali prireikti po maudynių natūraliuose vandens telkiniuose arba išsivoliojus gyvūninės kilmės nešvarumuose.
Ilgaplaukių veislių šunims kailis greičiau susivelia, sulaiko dulkes ir ilgiau išlieka drėgnas. Dėl šių savybių specialistai dažnai rekomenduoja maudyti juos kas keturias–aštuonias savaites. Tikslus grafikas priklauso nuo kailio struktūros, kirpimo, pasivaikščiojimų aplinkos ir kasdienės priežiūros.
Aktyviai sportuojantiems, medžiojantiems ar daug lauke gyvenantiems šunims maudynių gali reikėti dažniau. Vis dėlto po kiekvieno pasivaikščiojimo vonios neprireikia, nes purvą dažnai galima pašalinti nusausinant arba nuplaunant letenas. Per dažnas viso kūno plovimas gali išsausinti odą ir padidinti niežėjimo riziką.
Šuniukus įprastai maudo tik tada, kai to tikrai reikia, nes jų oda jautresnė temperatūros pokyčiams. Pirmosioms procedūroms pasirenkamas šiltas vanduo, trumpa trukmė ir ramus, saugus procesas. Vyresniems šunims taip pat būtina įvertinti sąnarių būklę, gebėjimą stovėti ir jautrumą šalčiui.
Kaip pasiruošti saugiai procedūrai?
Prieš maudymą kailį reikia kruopščiai iššukuoti, nes vanduo gali dar labiau sutvirtinti jau susidariusius sąvėlus. Susivėlusiose vietose gali likti drėgmės, o tai sudaro palankias sąlygas odos sudirgimui. Jei sąvėlus pašalinti sudėtinga, saugiau kreiptis į profesionalų kirpėją.
Vonios patalpoje turėtų būti šilta, o ant dugno būtina patiesti neslidų kilimėlį. Slidus paviršius kelia stresą, skatina muistymąsi ir gali sukelti galūnių ar nugaros traumas. Vandens temperatūra turi būti maloniai šilta, panaši į žmogaus kūno temperatūrą.
Prieš pradedant procedūrą reikėtų paruošti rankšluosčius, šampūną, indelį skalavimui ir sugeriančią paklotę. Toks pasiruošimas leidžia nepalikti šuns vieno vonioje, net trumpam laikui. Ypač atsargiai reikia elgtis su dideliais arba nerimastingais gyvūnais, kuriems gali reikėti antro žmogaus pagalbos.
Maudymo metu durys ir langai turėtų būti uždaryti, kad šuo neišbėgtų į šaltą orą. Po procedūros gyvūną reikia laikyti šiltoje vietoje, kol kailis visiškai išdžius. Jei naudojamas džiovintuvas, oro srovė turi būti silpna, šilta, nukreipta toliau nuo odos.
Kokias priemones rinktis ir kaip maudyti?
Šunims reikia naudoti tik jiems skirtą šampūną, nes žmogaus kosmetikos priemonių rūgštingumas skiriasi. Net švelnus žmonėms skirtas produktas gali pašalinti per daug riebalų ir sukelti paraudimą. Veterinarijos vaistinėse galima rasti priemonių jautriai, sausai arba alergiškai odai.
Pirmiausia kailis sudrėkinamas nuo kaklo link uodegos, saugant akis, ausis ir nosį. Šampūnas praskiedžiamas pagal gamintojo nurodymus ir švelniai įmasažuojamas į kailį. Stiprus trynimas nereikalingas, nes jis gali pažeisti odą ir paskatinti uždegiminę reakciją.
Veidui geriau naudoti drėgną šluostę arba specialią, akims saugią valomąją priemonę. Vanduo ir šampūnas neturėtų patekti į ausies kanalą, nes drėgmė gali skatinti ausų uždegimus. Ausų kaušelius galima nuvalyti tik iš išorės, nebandant giliai šalinti susikaupusių nešvarumų.
Skalavimas turi būti labai kruopštus, nes ant odos likęs šampūnas dažnai sukelia niežėjimą. Po plovimo kailis nusausinamas rankšluosčiais, jo netrinant agresyviais judesiais. Tankų kailį galima džiovinti profesionaliu džiovintuvu, tačiau būtina nuolat tikrinti oro temperatūrą.
Kada maudymas tampa sveikatos priežiūros dalimi?
Jei šuo nuolat kasosi, laižo letenas, parausta arba skleidžia neįprastą kvapą, vien maudymo nepakanka. Tokie požymiai gali būti susiję su alergija, parazitais, bakterine infekcija arba kitais odos sutrikimais. Veterinarijos gydytojas, apžiūrėjęs gyvūną, gali paskirti gydomąjį šampūną ir konkrečią naudojimo schemą.
Gydomąsias priemones reikia naudoti tik pagal veterinarijos gydytojo rekomendacijas arba produkto instrukciją. Kai kuriuos šampūnus būtina palaikyti ant odos kelias minutes, kad veikliosios medžiagos tinkamai veiktų. Per dažnas gydomojo produkto naudojimas gali sudirginti odą ir apsunkinti tikrosios problemos nustatymą.
Po maudymo verta patikrinti odą, ar nėra erkių, įdrėskimų, šašų, gumbelių ar naujų bėrimų. Švarus ir drėgnas kailis leidžia pastebėti pokyčius, kurių anksčiau galėjo nesimatyti. Aptikus kraujuojančią žaizdą, pūliavimą arba skausmingą patinimą, reikalinga profesionali veterinarinė apžiūra.
Staigus nemalonaus kvapo atsiradimas taip pat gali rodyti nešvarų kailį, ausų ligą arba odos riebalinių liaukų sutrikimą. Kvapo slėpimas dažnesnėmis maudynėmis dažniausiai pašalina tik pasekmę, bet ne priežastį. Veterinaro konsultacija ypač reikalinga, kai simptomai kartojasi arba nepraeina po įprastos higienos.
Maudynių grafikas turėtų būti pritaikytas konkrečiam šuniui, o ne nustatytas pagal universalią kalendoriaus taisyklę. Reguliarus šukavimas, letenų nuplovimas ir kailio apžiūra dažnai sumažina viso kūno maudymo poreikį. Geriausias kriterijus išlieka švari oda, sveikas kailis, patogi savijauta ir veterinarijos rekomendacijos.

